Vakar stovėjau ant tilto ir ašaros sruvo upeliais. Žinojau – nešoksiu, bet nuo to lengviau nebuvo.
Kartais pagaunu save tik norintį gulėti. Šiandien kaip tik tokia diena.
Kaip nemėgstu mažų, kažką parodyti, norinčių veikėjų. Kažkuo primena amsius, puolančius iš pasalų, man.
Įdomus jausmas darbe kyboti, nei atleistas, nei pasitikima. Rezultatai analogiški.
Kai sūnus nusprendžia jog pas dantistę važiuoju raut dantų, nes jau toks amžius, pasidaro aišku – skirtingose planetose sukamės!
O kaip norėčiau nuo pinigų priklausomas nebūti.
Sako laikas susibendrauti su vaikais artimiau. Man visgi be žmonos tai panašiau į išgyvenimą nei bendravimą.
Pagaliau lengviau – trečio šokas praeina. Už gyvybę!
Trečias dūris. Ne Kalėdų dovana. Bet bus saugiau!
Ech tas jausmas, kai supranti, jog vakar buvo taip gerai, o šiandien atvirkščiai. Ir vėl mintis: kodėl gi gėriau?